Pirmasis šios fobijos simptomus 1899 m. aprašė vokiečių psichiatras - psichologas F. Krepelinas. Fobijos pagrindą sudaro giliai asmenybėje slypintis nerimas, kurį sukelia neišspręsti vidiniai konfliktai, ir žmogaus pastangos išvengti šio nerimo, mėginant apeiti jį keliantį konfliktą. Fobijos mechanizmo esmė yra nerimo perkėlimas nuo pirminės situacijos, sukėlusios baimę, t. y. nuo vidinio konflikto, į kitą situaciją, paprastai labiau apčiuopiamą ir konkretesnę. Paprastai žmonės stengiasi apeiti vidinį konfliktą, vengia jo aptarimo, ieško pagalbos specialiuose knygose, gydosi medikamentais.
Nustatyta, kad glosofobija gali būti susijusi su žmogaus ankstyvąją patirtimi. Jau darželiuose vaikai dažnai prašomi pasisakyti prieš grupę, ir jeigu jie po to yra kritikuojami, jeigu jiems sakoma, kad jų mintys kvailos, tai gali sukelti problemų jiems viešai pasisakant brandžiame amžiuje. Žmogui gali imti atrodyti, kad jis nėra toks geras kalbėtojas kaip kiti, taigi jam gali pritrūkti pasitikėjimo savimi. Tad jau nuo pirmų vaiko pasisakymų viešoje erdvėje, reikėtų jį girti, skatinti kiek įmanoma mažiau kritikuoti ir tiktai tada jei yra būtinybė.
Amerikiečių aktorė ir dainininkė Barbara Straisand kentė nuo glosofobijos. Pirmasis nemalonus su šiuo sutrikimu susijęs atvejis jai nutiko 1976 metais koncertuojant Niujorko Centriniame parke, kai ji užmiršo kelių dainų tekstus. Po šio įvykio dainininkė laikinai nutraukė savo koncertinę veiklą. Ji mėgino susitvarkyti su savo fobija: lankėsi pas psichologą, psichoterapeutą, ėmėsi meditacijos. Ir tik laikui bėgant pavyko tai padaryti. Dainininkė tęsė savo karjerą.
Kaip dainininkė teigė, mokykloje ją dažnai lydėdavo kritika ir su laiku ji nepajėgė su ja susitvarkyti. Ir dėl šių keletos kritikos metų, dainininkei prireikė 27 metų visiškai atsikratyti šios baimės šešėlių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą