Du draugai

Du draugai keliavo dykuma. Dėl vieno dalyko jų nuomonės taip skyrėsi, kad abu stipriai susiginčijo. Apimtas afekto būsenos vienas iš jų sudavė draugui per veidą. Šis nesigynė. Jis atsiklaupė ir dykumos smėlyje pirštu parašė tokius žodžius: "Šiandien mano geriausias draugas sudavė man per veidą." Jo draugas paraudo. Netrukus jie vėl toliau keliavo. Praėjus kelioms valandoms vyrai vėl šnekėjosi ir ginčas buvo pamirštas. Taip juodu pasiekė oazę ir nusprendė nusiplauti nuo kūno smėlį. Tokie, kokius juos sukūrė Dievas, abu šoko į šiltą vandenį. Staiga tas draugas, kuriam buvo suduota per veidą, pradėjo garsiai šaukti. Jam koją sutraukė mėšlungis ir iškilo grėsmė, kad jis paskęs. Draugas žaibiškai suvokė pavojų, priplaukė ir spėjo jį išgelbėti paskutinę akimirką. Nuplaukę prie kranto juodu ilgai gulėjo, kad atsigautų po patirto šoko. Kai išgėrė karštos arbatos, išgelbėtasis paėmė smailų akmenį. Susirado didesnį akmenį ir jame smailiuoju iškalė tokią žinią: "Mano geriausias draugas šiandien man išgelbėjo gyvybę." Jo draugas buvo sujaudintas, bet norėjo sužinoti, kodėl ryte pirmąją žinią jis parašė smėlyje, o dabar ėmėsi tokio varginančio darbo - sakinį iškalė kietame akmenyje. Išgelbėtasis atsakė: "Jei mus kas nors įžeidžia ar įskaudina, reikėtų tai parašyti smėlyje, kad užmiršimo ir atleidimo vėjas tai galėtų ištrinti. Bet jei mums kas nors padaro ką nors gera, tada galime tai iškalti akmenyje, kad joks vėjas niekuomet to nepajėgtų ištrinti.